Mergvakaris – tai atsiskyrimo apeigos, simbolizuojančios jaunosios atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio, atsisveikini su tėvų namais. Mergina, ruošdamasi tekėti, būtinai prieš mergvakarį, turėdavo eiti per kaimą atsiprašinėti kaimynų, pvz., “Tai dabar jau grįžtu, o tai aš aplankiau, visus kaimynėlius, aš atsiprašiau, rodos, visi sutinka, o tai man palaimint į viešąjį kelelį.”, ir gaudavo palaiminimą.

Į mergvakarį susirinkdavo jaunosios draugės, būsimos vestuvių palydos, o kartais ir visos kaimo merginos. Būsimos pamergės atsinešdavo savo keptus pyragus. Populiarus būdavo “kasos"pyragas, tarsi atsisveikinant su jaunatviška nuotakos plaukų kasa. Vyriausioji pamergė organizuodavo visą mergvakarį. Ji užvesdavo merginas dainuoti mergvakario dainas, graudindavo jaunąją, mokė šokti. Ji arba ir visos pamergės, pindavo rūtų vainikėlius. Nupintas vainikas būdavo dedamas jaunajai ant galvos ir kiekviena mergina ją graudendavo, kaip joms bus sunku su ja išsiskirti, kaip jai bus sunku gyventi naują gyvenimą su vyru. Dažnai per mergvakarius jaunosios verkdavo dėl sunkios moters dalios, mergelės turėdavo tekėti už to, kurį parinkdavo tėvai. Niekas neatsižvelgdavo į mergelės norus, ar ji nori tekėti už tėvų parinkto jaunikio, ar ne, o gal turi pati išsirinkusi savo mylimą bernelį.  Verkimas per vestuves gali sčlygoti gerą gyvenimą, jei nuotakos per vestuves daug verkdavo, tai ištekėjusios tikėdavosi neberaudoti.

Oi sese, sesele, sesute jaunoji

Dar nematei bernužėlio ir didelio vargelio

Išvysi bernelį ir didį vargelį,

Nuves tave tas bernelis svetimon šalelėn.

Svetimoj šalelėj svetimi žmoneliai.

Mergvakario metu merginos taip pat šokdavo ratelius, aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo davanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui padovanodavo po margaspalvę juostą. Po mergvakario būsimoji nuotaka simboliškai atsisveikindavo ir su savo gėliu darželiu, kuriuo ji rūpinosi visą savo jaunystę.

Bernvakaris  buvo išsidūkimo, išsikalbėjimo vakaras. Bernai jaunikį apipildavo įvairiausiais klausimais. Kiekvienas stengėsi pasirodyti kuo gudresnis. Vakaras buvo pilnas juoko ir geros nuotaikos. Jaunojo tėvai vaišindavo bernus troboje arba svirne. Vaišės būdavo berniškos: duonos kepalas, sviesto dubenėlis, virtas kumpis su krienais. Užsigerdavo gira, sultimis, alumi, arbata. Jaunojo tėvas iš po pagalvio ištraukdavo pusbonkę. Tik ant liežuvio, mokydavo sūnų… Jaunuoliai gerdvo mažai. Bervakario metu aptardavo ką padovanos pamergėm, jaunajai. Kartais visą vakarą būdavo palinkę prie baigiamųjų darbų. Dirbdavo įvairiausius medžio dirbinius: kultuves, badiklius, kočėlus, ližes, medalionus, karolius, rankšluostines, šaukštus, klumpes, kraičio skryneles, žvakides, geldas, samčius ir t.t Mokėsi liaudiškų dainų, kūrė kupletus ir daina pasveikindavo visus jau esančius.

Suskaityk mergele,

Kiek aguonoje grūdų?

Niekur nėra tokių

Kaip mudu abudu.

Bernvakario metu jaunikiui pabroliai teikdavo dovanų. Dažniausiai tai būdavo: gaidys, žąsinas, ėriukas, ožiukas, paršiukas, kačiukas, šuniukas, arba piniginė duoklė. Tai būdavo gyvenimo pradžiai.

Ryte pabrolių pulkas pas jaunąjį atvykdavo ankščiau (kas gyveno toliau nakvodavo pas jaunikį) ir paslėpdavo jaunikį. Atvykęs piršlys turėdavo išsipirkti saldainiais, pyragais ar gėrimais. Tada visa palyda priekyje su piršliu, sėsdavo į gražius vežimus ar roges ir lėkdavo ton pusėn, kur šarka lekia, nes ten gyvena ta mergelė, kad uždegtų naujo gyvenimo žiburį.

Iš senųjų mergvakarių ir bernvakarių tradicijų liko tik pavadinimas. Šiandien jaunieji su laisve atsisveikina linksmai ir triukšmingai. Senas lietuviškas tradicijas švęsti mergvakarius ir bervakarius jaunųjų tėvų namuose dainuojant ritualines dainas keičia triukšmingi vakarėliai. Mergvakariai ir bernvakariai švenčiami kavinėse, klubuose, baruose.

 Literatūra:

J. Trinkūnas „ Vakarynos arba mergvakaris kaip jį suprato mūsų senoliai. „ 2003

Ž. Lebednykaitė Ašaros kaip vandens elementas // Šiaurės Atėnai. 1999. Nr. 47. P.9.