Išgirdęs šitokią kalbą, pirklys negalėj užmigti, vis galvojo: “Ką daryti – negi mano sūnus gali tokią vargingą žmoną gauti?” Kai , sulaukęs ryto, atėjęs pasveikino šeimininkę, palinkėjo sveikatos, ir nudavęs geradarį, davė auksinį motinai. Paskiau pradėjo prašyti, kad parduotų mergaitę. Motina iškart nenorėjo nei klausyti, bet kada jis jai kalbėjo apie laimę jos vaikui, tai atidavė.

Pirklys išsivežė ir, važiuodamas per mišką, turėj mažą kišeninį peiliuką, įvėrė mergytei į krutinukėj ir padėjo ant kelmo, o pats surinko arklius ir nuvažiav namo.

Tuo tarpu per mišką ėjo girininkas. Išgirdo vaiko verksmą. Radęs parsinešė ir augino, nes buvo jo žmona bevaikė, tai labia džiaugėsi tokiu radiniu. Mergytė buvo labia graži, ir ji nežinojo, kad ne jų duktė.

Po devyniolikos metų važiavo tas pats ponas su sūnumi pro tą kraštą ir užvažiavo pas tą girininką nakvynės prašytis. Nu, ir paregėj sūnus tą mergaitę. Patiko labai sūnui, ir apsivedė, nors tėvas nelabai norėj, svajojo, kokią turtuolę išsirinks sūnus. Bet ir čia pasiturinti, tai ne to ubagėlio duktė, kurią jam pranašavo laumės.

Po metų gimė marčiai vaikas. Ir kartą tėvas pamatė tai, ko nesitikėjo: ant marčios krūtinės buvo randas. Tada jis viską prisiminė, kad jis mažai mergaitei peilį įvėrė toj pačioj vietoj, kur marčios randas. Kada tik jauna motina vaiką maitino, jis slapčia žiūrėjo. Pagaliau nuvažiavo pas jos netikrus tėvus, išklausinėjo. Tėvas pasakė, kad ją rado ant kelmo su kruvina žaizda krūtinėj. Peiliukas buvo trumpas, širdukės nepasiekė, tai ir išgijo, tik liko randas atminčiai.

Laumių pranašystė išsipildė.

Paimta iš knygos "Atbėga elnias devyniaragis" Vilnius.1986.