Tuoj pelenai byrės        

Pas jauną mergaitę atvažiuoja senbernis pirštis. Mergaitė turėjo mažą broliuką. Kur tik jaunikis eina, ten sekioja paskui broliukas su kibirėliu ir kastuvėliu.  Supyko svečias ir sako:

Ko tu, varly, vis vaikščioji paskui mane?
Nugi motutė sakė, kad tau tuoj pelenai bylės iz uspakalio, tai as plisemsiu il zaisiu.

Gera verpėja   

Viena motina labai gyrė savo dukterį, kad labai gera verpėja.

Mano Liuciukė kas diena suverpia kuodelį pakulų arba linų. O šeštadienį anksčiau  atsikelia,  tai du suverpia, kad už sekmadienį būtų. Tai kas savaitę – septyni kuodeliai.  Tai kas savaitę – septyni kuodeliai. Tai nedaug tokių yra, kuri taip gali!

Ką gi, tokią verpėją ne vienam parūpo paimti už žmonas.

Atvažiuoja piršliai, randa  verpiant. Kad jau suka ratelį, net birzgia. Skubina, o ir kalbėti neturi laiko. Piršlys kalbina, o ji sako:

Ryt sekmadienis, tai pasikalbėsim, o šiandien antrą kuodelį reikia pagynėti.

   Piršlys mano: “Na, palauk, aš sužinosiu teisybę.” Paprašė verpėjėlės vandenio atsigert. Ta nubėgo     atnešti, o jis, radęs ant lango raktus, užkišo už kuodelio.

Atvažiuoja kitą šeštadienį, o motina bėdoja, kad raktai dingo kamaros ir niekur neranda. Piršlys sako:

Aš užkišau už kuodelio, tai maniau suverps ir, žinoma, rasit, nes ji suverpia kasdien kuodelį.

Tai va, kokia verpėja buvo – per savaitę nesuverpė kuodelio ir nerado raktų.

 Kas mažai dirba, daugel girias.

Šveičiu tai savo

Buvo toks sūnelis, kuris daug valgė. Kada važiavo piršlėmis, tai motina jam įdėjo gerą blyną į kišenę ir sako:

Prie stalo daug nevalgyk, nes sarmata, kai niekas neregės, tai suvalgysi blyną ir būsi sotus.

Jaunikis taip ir padarė: vaišių daug nevalgė, išėjo į piemenę, užsiglaudė už durų, išsitraukęs iš kišenės blyną ir šveičia. O lauke kad lyja! Išeina mergina, žiūri- jaunikis stovi už durų, bet kad jis sotinas, ji nemato, nes priemenėj tamsu. Praeinant reikia prakalbėti. Tai ji ir sako:

Nu ir šveičia, tai šveičia lietus.
Nu ir kas, kad šveičiu, tai savo, ne tavo! – atkirto  jaunikis.

Kudlė

Motina turėjo labai tinginę dukterį, kuri kasas savo tingėjo susišukuoti. Tai praminė žmonės ją Kudle. Metai bėgo, o pirštis jai niekas nesipiršo. Jau seniai būt laikas ištekėt, bet kas ją tokią ims?

Tada sugalvojo Kudlė gudrybę. Apsivilko baltais rūbais, pasikabino baltos žąsies sparnus ir nuėjo į vieno jaunikio langą naktį belstis. Jaunikis klausia:

Kas čia beldžia? Ko kam reikia?
Aš angelas, mane Dievas atsiuntė iš dangaus pranešti, kad  tu  imtum už pačią Kudlę.

Ką darys žmogus, jei jau jam, nusidėjėliui žmogeliui, net angelą atsiuntė dievas iš dangaus, tai turi dievo valią pildyti.

Susituokė, o Kudlė ir po vestuvių nieko sau nedirba, net kasų nesišukuoja, vaikščioja apsikudlojusi, nei valgyti verda.  Vyras dirbo, dirbo, kol išėjo iš kantrybės.

Kartą parvažiavo iš miško. Kudlė guli, nei valgyti virta, nei gyvuliai šerta. Kad jau įširdo! Atsinešęs vadeles, kad pradėjo kulti – net dulkės dulka!

 Nuo to laiko Kudlė pradėjo virti ir kitus darbus dirbti. Ateina kartą jos motina, Kudlė prišoko prie motinos:

Oi motute širdele, stverkis greičiau darbo, nors kailinukų kampą girgždink. Ba tai pareis manasis, gatavas užgalabyti, jei kas nedirba.

Istorijos paimtos iš knygos "Atbėga elnias devyniaragis" Vilnius 1986